trukterėti

trùkterėti, -ėja (-ia NdŽ, KŽ, -i), -ėjo Š žr. 1 truktelėti: 1. Trùkterėj[o] vadeles ir nulėkė Lp. Jis tuo kartu trùkterė[jo] meškerę ir nieko nesugavo Žln. Kap nepatinka, tai trùkteri lenciūgą [karvė], kam greitai vedi Vrn. Vieną [išnarintą ranką] trùkterėjo trupučiuką ir atstatė JnšM. Jeigu reikia katro kavalieriaus, tai su [šikšnosparnio kaulo] kabliuku trùkterėk – ir prisvils (priet.) PnmR. | O tuo čėsu kad trùkterėjo arklys, jau ašiai ant to vežimo paslydau Kp. 2. Arklys trùkterėjo vežimą Ds. ║ tr. kiek patraukti, išjudinti: Pastarą vainiką dedant samdytas vaikiukas staigu trukterėjo ramtį M.Valanč. ║ R415, MŽ560 kiek ištraukti iš kur: Trukterėti kalaviją N. 3. tr. kiek pasivesti, pasivedėti: Paėmė Adomą už rankovės ir trukterėjo trobos linkui rš. 4. tr. prk. kiek palenkti, patraukti į savo pusę: Dėkavojame, jog mus … prakartan bažnyčios tavo … meilingai trukterėti teikeisi MKr5. 5. intr. BzB333 smarkiau suplakti, sudrebėti (apie širdį): O kaip [Dovydas] kraštą Saulo [sermėgos] buvo nupjovęs, trukterėjo širdis jo BB1Sam24,6. 6. intr. pradėti (ką daryti, dirbti): Jy šiemet nei netrùkterė[jo] verpt! Lp.